info@afrikosbugnai.lt

+370 (659)­ 96278

Fono muzika

Būgnų

Instrumentai

DUNUN

Tai Vakarų Afrikos Mande būgnų ansamblio bosiniai būgnai.  Dunun būgnų dydis būna nuo 25 iki 60cm skersmens. Tai priklauso nuo formos ir derinimo. Dažniausiai gaminami iš Lenke medžio ir aptraukiami karvės oda.

Dunun būgnais yra du pagrindiniai grojimo būdai. Tradicinis stilius – kiekvienas atlikėjas groja vienu būgnu, kuris padėtas horizontaliai ant žemės arba ant stovo. Lazda grojama per odą, o metaline lazdele per geležinį varpelį, kuris kabinamas ant būgno. Melodija sukuriama grojant trimis dunun būgnais.  Kitas stilius, žinomas kaip baleto stilius, naudojamas Nacionaliniuose afrikiečių baletuose. Šiuo atveju vienas atlikėjas groja trim būgnais, vertikalioje padėtyje, kurie stovi ant žemės. Taip suteikiama platesnė erdvė grojant judėti.

Apskritai, Vakarų Afrikoje yra daug skirtingų grojimo būdų, dunun būgnais. Mali kartais grojama tik su vienu dunun būgnų ir geležiniu varpeliu, kuris yra laikomas rankoje.

Kai kuriuose Gvinėjos regionuose dunun grojama be varpelių arba grojama tik dviem dunun būgnais. Mali kartais groja ir penkiais dunun būgnais. Hamanah regione, Gvinėjoje, dunun būgnais grojama pritariant geležiniais varpeliais. Šis grojimo stilius yra vienas žinomiausių vakaruose, kurį įtakojo Mamady Keita, Famoudou Konate, Bolokada Conde ir kiti atlikėjai iš Gvinėjos. Taip susiformavo skirtingų dydžių būgnai. Kenkeni (mažiausias), sangban (vidutinis), dundumba (didžiausias). Kenkeni suderintas aukščiausiai ir dažniausiai groja paprastą ritminę melodiją, pagal sangban grojamą melodiją galima nustatyti koks tai yra ritmas, o dundumba visa tai papildo žemais garsais, kadangi ji yra žemo derinimo. Šie būgnai suteikia ritminį ir melodinį pagrindą djembe būgnų ansambliui, Mali sostinėje Bamako, yra išvystytas grojimas dviem dunun būgnais. Jie vadinasi konkoni, užtempta ožio oda ir grojama be geležinio varpelio pritarimo. Aukštai suderintas konkoni groja akompanuojantį ritmą, o žemai suderintas groja pagrindinę melodiją ir solo.

DJEMBE

Djembe būgnas turi didelį kultūrinį paveldą Afrikos žemyne. Jis sutinkamas daugelyje Afrikos šalių kultūriniame gyvenime, taip pat atlieka svarbų vaidmenį apeigose.

Djembe yra Mandinka tautos būgnas, kurio šaknys siejamos nuo XIIIa. Kuomet susiformavo Mali Imperija. Pirmieji būgnu pradėjo groti kalvių socialinė klasė vadinama Numu. Jiems migruojant, djembe atsirado Gvinėjoje, Senegale, Burkina Faso ir Dramblio Kaulo Krante. Bambara kalba (Mali) djembe reiškia “dje” – veiksmažodis susirinkti, “be” – taika.

Vienas iš pasakojimų, kad būgnas tai buvusi grūstuvė, kurios dugnas sudilo ir ant jo buvo užtempta oda. Nuo to laiko grūstuvė pradėjo skambėti ir taip atsirado būgnas.

Būgnas išskobiamas iš vientiso kamieno, viršuje užtempiama ožio arba karvės oda (rečiau antilopė, zebras, kupranugaris) ir juo grojama dviem rankomis.

Gaminamas iš Lenke medžio, kuris tikima, kad turi antgamtiškų galių ir gerai skamba. Taip pat pagal regioną mediena gali skirtis: djalla, dougi/dimba, khari/harre/gueni arba acajoun. Sakoma, kad būgnas turi tris sielas – medžio, gyvūno, kurio oda užtempta ir meistro, kuris drožė instrumentą.

Pirmas ryškus djembe pasirodymas vakarų pasaulyje datuojamas 1940m. Paryžiuje. Vėliau 1950 – 60m. vykstant pasauliniam Afrikos Baleto turui, kuriam vadovavo choreografė iš Gvinėjos Fodeba Keita ir jaunas būgnininkas Papa Ladji Camara. Nacionaliniam Baletui aranžavus daugelį afrikietiškų ritmų ir šokių vakarietiškai scenai, atsirado didžiulis susidomėjimas afrikietiškų būgnų grojimu, o ypatingai djembe.

Grojant djembe yra trys pagrindiniai smūgiai – bosas, tonas ir sliapas. Bosas ir tonas reikalauja daugiau pastangų, pradedantiesiems groti djembe, kadangi pirštai turi būti suglausti, o grojant sliapą – pirštai praskleisti.

Djembe būgnas derinamas uždėjus šlapią odą ant būgno ir tempiant virvių vertikales, kurios laiko odą viršuje ir apatinį lanką.

Per pastaruosiu penkiasdešimt metų, djembe konstrukcija ir forma keitėsi ir tobulėjo. Buvo pradėtos naudoti modernesnės medžiagos – plieniniai lankai ant kurių dedama oda, vietoje gyvūnų gyslų – nailoninės virvės. Po 1990m. Ganos baldų gamintojai perėmė didžiulę būgnų gaminimo rinką, naudodami pigesnę medieną, kuri yra minkstesnė ir neturi tokių gerų skambėjimui svarbių savybių. Taip pat įvairūs perkusinių instrumentų gamintojai – TOCA, REMO, PEARL, LP, pradėjo gaminti įvairaus dydžio būgnus iš sintetinių medžiagų: korpusas iš plastiko, arba specialiai sukurtos medžiagos akustikon, vietoje virvių – varžtai, plastikas arba dirbtinė oda vietoje gyvūno odos.

Iš visų afrikietiškų būgnų, djembe tapo populiariausių Vakarų pasaulyje. Labiausiai jį išpopuliarino djembe meistrai – Mamady Keita ir Famoudou Konate.

BALAFON

Melodinis Vakarų Afrikos Mande tautos instrumentas. Jo atsiradimas datuojamas nuo XIIIa. kartu su Mali Imperijos susiformavimu.

Susu karalius (dabartinė Gvinėjos teritorija) Soumaoro Kante buvo griežtas ir tironiškas valdytojas. Susibičiuliavęs su džinu Jinna Maghan, Soumaoro gavo paslaptingą instrumentą – Sosso Bala, kuris turėjo antgamtiškų galių. Karalius instrumentą naudojo kaip orakulą, ateičiai nuspėti, įgyti pranušumą karuose ir mūšiuose. Sosso Bala padarė karalių nenugalimą, o jis tuo tarpu laikė jį užrakintą ir niekam neleido prie jo prisiliesti.

Dželi/griotas (griotai – Afrikos istorijos pasakotojai) Balafaseke Kouyate gyveno pas Malinke tautos karalių Soundjata Keita. Vieną dieną jis pateko pas į Susu karaliaus rūmus ir suradęs Sosso Bala pradėjo groti. Karalius pajutęs, kad prie jo instrumento kažkas prisilietė, nuėjo patikrinti. Pagautas grojant, griotas užgrojo karalių šlovinančią ir garbinančią giesmę. Soumaoro labai nustebo Balafaseke grojimo ir buvo dėkingas ir giesmę, pailikęs jį gyventi savo rūmuose. Nuo to laiko Balafaseke tapo vieninteliu žmogumi, kuris galėjo groti Sosso Bala, šlovindamas ir garbindamas Susu karalių! Bet grodamas Sosso Bala griotas galioja kontroliuoti Susu karalių. Dėl to 1236m. Soundjata Keita nugalėjo Susu karalių ir buvo sukurta didžioji Mali Imperija, kuri sujungė visą Mande tautą. Jis pasiėmė Sosso Bala kartu kaip karo trofėjų, o Balafaseke Kouyate toliau buvo jo asmenins dželi. Taip atsirado Epas apie Soundjata Keita. O balafonas tapo vienybės ir laisvės simboliu. Kouyate šeima išsaugojo Sosso Bala, netgi tada kai pradėjo irti Mali Imperija arba baltiesiems kolonizavus Vakarų Afrikos teritorijas. Beveik 800 metų senumo instrumentas, dabar yra Gvinėjos nacionalinis turtas ir primena jiems apie šlovingą Mande tautos praeitį.

Balafonas gaminamas iš skirtingo dydžio medinių plokštelių, kurios dedamos ant bambukinio rėmo ir surišamos gyvūnų gyslomis, apačioje kabinami džiovinti moliūgai, sustiprinantys garsą ir atliekantys rezonatorių funkciją. Grojama lazdomis galuose aprištomis guma. Moliūguose dažnai būna skylutės, kurios užtraukiamos voratinklių gijomis (šiandien naudoja polietileno skiautes), suteikiančių bzzzz garso efektą. Balafonas turi nuo 17 – 21 medinės plokštelės, kurios būna suderintos skirtingose dermėse – tetratonikoje, pentatonikoje arba heptatonikoje, priklauso nuo kultūrinių skirtumų. Tradiciškai balafonas gaminamas iš béné medžio, kuris lėtai džiovinamas šiltoje krosnyje ir po truputį šlifuojamas, kol būna išgaunama reikiamo auščio garsas.

Balafono kultūriniai skirtumai Vakarų Afrikoje varijuoja. Juo grojama solo ritualinėse apeigose arba grojama ansambliuose. Gvinėjoje ir Mali ansambliuose dažniausiai būna du arba trys balafonai. Kamerūno orkestruose groja šešiais balafonais. Dažniausiai balafonu groja vienas atlikėjos dviem lazdomis arba du atlikėjai vienu insturmentu.